Nors jau vasara eina į pabaigą vis dėl to labai norėjau parašyti šia tema.
Susiruošėte atostogauti užsienyje, bet trūksta pinigų? Nenusiminkite, gerai suplanavus atostogas, galima ne tik patirti nepakartojamų įspūdžių, bet ir nemažai sutaupyti.
- Planuokite. Planuodami taupote pinigus ir laiką. Pavyzdžiui, įsigydami lėktuvo bilietą iš anksto sutaupysite kur kas daugiau pinigų nei ieškodami bilietų į pasirinktą šalį likus vos kelioms dienoms iki išvykimo. Be to, užsisakykite naujienlaiškius iš kelionių agentūrų, taip sutaupysite laiko ieškodami nuolaidų – pasiūlymai patys plauks į jūsų elektroninio pašto dėžutę. Ir apskritai verta planuoti visą kelionę: lankytinas vietas, maršrutus ir pan. Tokiu atveju jūsų kelionė bus ne tik turininga (aplankysite galbūt turistų knygelėse neaprašytas vietas), bet ir sutaupysite pinigų gidams, sumažinsite kitas išlaidas.
- Būkite lankstūs. Neretai lėktuvo bilietai ar viešbučiai tam tikromis dienomis būna gerokai pigesni. Tad ieškodami bilietų ar rezervuodami kambarį pasidomėkite ir kainomis dieną prieš ar po jūsų numatytos dienos.
- Kompanija. Jei tai ne jūsų medaus mėnuo, į kelionę pasikvieskite draugų. Su gera kompanija ne tik smagiau, bet ir galima nemažai sutaupyti, ypač jei keliaujate automobiliu. Visas išlaidas dalysitės su bendrakeleiviais, daugelyje lankytinų vietų taikomos nuolaidos grupėms ir šeimoms, tad kodėl gi tuo nepasinaudojus.
- Atostogų metas. Panaršę internete nesunkiai rasite informacijos apie sezono ir ne sezono laiką jus dominančioje šalyje. Sezono metu ir viešbučių, ir muziejų bei lankytinų vietų, ir kitos kainos gerokai didesnės. Todėl norėdami sutaupyti galite keliauti ne sezono metu. Ypač jei atostogausite prieš pat sezono pradžią ar vos jam pasibaigus, nepajusite jokio skirtumo dėl oro, paslaugų ar pramogų prieinamumo.
- Paskutinė minutė. Jei tikitės didelių nuolaidų ir nebijote rizikuoti, pasinaudokite kelionių agentūrų paskutinės minutės pasiūlymais. Jei suplanavote atostogauti tokiose šalyse kaip Egiptas ar Turkija, galite be baimės dėtis lagaminus ir laukti pasiūlymų. O jei vis dėlto norite nukeliauti į kokią egzotišką šalį, galite pasiduoti avantiūrai: nukeliauti į didelį oro uostą, pavyzdžiui, Frankfurto ar Amsterdamo, kur dirba daugybė kelionių agentūrų, ir laukti paskutinės minutės pasiūlymų su nuolaidomis iki 80 ir daugiau procentų. Patikėkite, jūs ten lauksite ne vieni!
- Bagažas. Dėdamiesi daiktus pasistenkite neperkrauti lagaminų, kad netektų mokėti už antsvorį. Jei įmanoma, apskritai išsiverskite tik su rankiniu bagažu – galų gale juk neišsikraustome, o atostogauti važiuojame. Įvertinkite ir tai, jog tikėtina, kad grįžtant iš kelionės jūsų lagaminai bus sunkesni, nes kelionėje galbūt įsigysite daiktų sau ar suvenyrų ir lauktuvių artimiesiems.
- Nakvynė. Neretai apsistodami gretimame mažesniame miestelyje, net ir įvertinus kelionės iki didmiesčio išlaidas, sutaupysite gerokai daugiau nei apsistodami pačiame didmiestyje. Tai galioja ir oro uostams – jei skrydis yra iš mažesnio oro uosto ar į jį, t. y. toliau nuo pagrindinių šalies oro uostų, bilietai būna pigesni. Tik būtina įvertinti kelionės iki miesto išlaidas.
- Butas. Jei keliaujate ne kelioms dienoms, o ilgesniam laikui, susiraskite nuomojamą kambarį ar butą – tam tikruose miestuose tai gerokai pigiau ir net kai kam patogiau nei gyventi viešbutyje.
- Automobilio nuoma. Jei automobilį ketinate nuomotis, pasistenkite išsirinkti kuo ekonomiškesnį – taip sutaupysite pirkdami degalus.
- Maistas. Dar prieš kelionę pagalvokite, kiek kartų galite leisti sau valgyti restoranuose, ir apskaičiuokite, koks bus jūsų vienos dienos biudžetas maistui. Galbūt sumažinti išlaidas galėsite gamindami namuose (ypač jei nuomojate butą ar kambarį). Taip pat nepatingėkite pasivaikščioti po gyvenamuosius rajonus, kur vietos gyventojai apsiperka gerokai pigiau nei turistų pamėgtose vietose įsikūrusiose parduotuvėse ir prekyvietėse.
- Provincijos. Mažesnius miestelius ir vietoves aplankyti verta ne tik dėl galimybės pažinti tikrąją šalies kultūrą ir tradicijas, bet ir dėl mažesnių kainų.
- Nuolaidos. Į visas kainas žiūrėkite kaip į derybų objektą, ypač apsipirkdami turistų gausiai lankomose vietose. Pasidomėkite bei išnaudokite nuolaidas tam tikroms amžiaus grupėms, studentams, vaikams ir pan. Pavyks tikrai nemažai sutaupyti, ypač mokant už įėjimus į lankytinus objektus.
- Suvenyrai. Suvenyrų ir lauktuvių artimiesiems gali būti pigiau įsigyti neapmuitintų prekių parduotuvėse oro uostose, o ne turistų itin lankomose šalies vietose, kur kainos gerokai didesnės. Išvykimo iš šalies dieną į oro uostą susiruoškite anksčiau ir išnaudokite šią galimybę.
- Atsipalaiduokite. Sutaupyti turbūt galima visur, tačiau nereikia persistengti – juk vykstate atostogauti, o ne į karo stovyklą.
- Lietuva. Jei šiemet ir negalite sau leisti atostogų užsienyje, nepamirškite, jog ir Lietuvoje dar tikriausiai neatradote ir neaplankėte visų gražiausių kampelių. O svajonių atostogoms užsienyje kitąmet pats laikas pradėti taupyti šiandien.
Ką galima aplankyti lietuvoje?
Daugelis beturi galimybių aplankyti užsienio, bet ir lietuvoje yra daugybė nuostabių vietų nei kiek nenusileidžiančių užsieniui štai keletas iš jų :
Vilniaus senamiestis
„Nuo XIII amžiaus iki XVIII amžiaus būdamas politiniu Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės centru Vilnius turėjo didžiulės įtakos kultūriniam ir architektūriniam Rytų Europos vystymuisi. Nepaisant užpuolimų ir dalinių sugriovimų, jis išsaugojo įspūdingus gotikos, Renesanso, baroko ir klasicizmo pastatų kompleksus bei viduramžių miesto struktūrą ir natūralią aplinką“, – toks buvo nurodytas pagrindinis motyvas Vilniaus istorinį centrą 1994-aisiais įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, vardas pirmą sykį paminėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 metų laiške. Jame kunigaikštis kviečia į Vilnių atvykti ir kurtis Europos pirklius bei amatininkus ir žada jiems visokeriopą pagalbą. Nuo to laiko Vilnius žinomas kaip skirtingų tautų ir religijų žmonėms atviras miestas. Apie miesto gyventojų sudėtį byloja ir senamiesčio gatvelių vardai – Vokiečių, Žydų, Totorių, Rusų, taip pat devynių religijų šventovės.
|
Vėlyvosios gotikos pavyzdys šv. Onos bažnyčia išsiskiria barokiniame Vilniuje.
|
Vilniaus senamiestis yra vienas didžiausių (apie 360 ha, daugiau nei 1 500 pastatų) ir gražiausių senamiesčių Vidurio ir Rytų Europoje, o Lietuvos sostinė yra gražiausių pasaulio miestų, kuriuos būtina aplankyti, dvidešimtuke.
Ant kalno stūkso Gedimino pilis, jos papėdėje – keliskart perstatyta Arkikatedra. Šventovės požemiuose ilsisi senieji šalies valdovai. Katedros aikštėje stovi paminklas Vilniaus įkūrėju laikomam Gediminui.
Be to, Lietuvos sostinė yra viena žaliausių pasaulio sostinių. Mieste daug kultūrinių ir miško parkų, skverų, žalių kampelių. Istorinį miesto centrą supančios kalvos yra puikios apžvalgos aikštelės – iš jų atsiveria žavinga Vilniaus senamiesčio panorama.
KERNAVĖ
Pirmoji Lietuvos sostinė išskirtinė, nes iki šių dienų liudija unikalią išnykusią kultūrinę tradiciją ir civilizaciją, svarbius žmonijos istorijos etapus. Būtent todėl 2004 metais šis penkių gynybai naudotų piliakalnių kompleksas įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo šedevrų sąrašą.
Tik lankydamiesi Kernavėje taip stipriai pajusite baltų priešistorę ir Lietuvos valstybės ištakas – pirmojoje Lietuvos sostinėje randami unikalūs kultūrų pėdsakai nuo X tūkstantmečio prieš mūsų erą iki ankstyvųjų viduramžių.
Lietuvos sostine Kernavė buvo XIII amžiuje – tai jos klestėjimo amžius. 1390-aisiais, kryžiuočių antpuolio metu, lietuviškoji Troja buvo visiškai sudeginta. Nuostabu tai, kad Kernavėje nuo XIV amžiaus pabaigos išliko visiškai nepaliesti kultūriniai sluoksniai. Jie iki šių dienų išsaugojo neįkainojamą informaciją – pirmosios Lietuvos sostinės teritorijoje nuolat vyksta sistemingi archeologiniai tyrinėjimai, o Kernavės archeologijos ir istorijos muziejuje sukaupta daug unikalių radinių.
KURŠIŲ NERIJA
Tai vieta, kuria neįmanoma nesižavėti – kartą pabuvęs Kuršių nerijoje, svajoji ir vėl į ją grįžti. Dviejų valstybių – Lietuvos ir Rusijos Federacijos (Kaliningrado srities) – teritorijoje esantis 98 kilometrų ilgio pusiasalis yra išskirtinis žmogaus ir gamtos kūrinys. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą jis įrašytas 2000-aisiais.
XV amžiuje visoje Kuršių nerijoje augo miškai. Juos iškirtus pakilo vėjo pustomas smėlis. Nuo jūros skersai pusiasalio jis slinko link Kuršių marių pakeliui užpustydamas kelis pamario žvejų kaimus. Smėlio stichijai sustabdyti Nerijos gyventojams reikėjo išradingumo ir didelės kantrybės.
Pirmasis 1825 metais apželdinti kopas Kuršių nerijoje pradėjo Georgas Dovydas Kuvertas, tuometinis pašto stoties viršininkas. Slenkantį smėlį sutramdė tik kelių kartų sodintas miškas. Tokio masto pajūrio kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai Kuršių nerijoje yra vieninteliai pasaulyje. Šis lietuviškojo rojaus kampelis akylai saugomas iki šių dienų – rūpinamasi jo trapiomis kopomis, gamta.
|
Kuršių Nerijoje esantis Nidos miestelis išsiskiria savita architektūra.
|
Pasigrožėti įspūdingais vaizdais atvykite į Nidą: čia mišku apsodintos kopos, iš vienos pusės skalaujamos Baltijos jūros, o iš kitos – Kuršių marių, susiduria su keliaujančio smėlio dykyne. Nenusakomu grožiu keri tarp Nidos ir Juodkrantės esančios Pilkosios (Mirusios) kopos.
Žavi visų keturių Neringos gyvenviečių – Nidos, Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės – architektūra: mėlynlangės etnografinės žvejų sodybos, jų stilių perėmę šiuolaikiniai kotedžai, medžio nėriniais pasipuošusios senosios vilos Juodkrantėje.
Būtinai paragaukite pagal senuosius kuršių žvejų receptus rūkytos žuvies. Tai tikras delikatesas.
STRUVĖS GEODEZINIS LANKAS
 Struvės geodezinis lankas – tai XIX a. bandymas, kuriuo siekta nustatyti Žemės dydį ir formą. Astronomas, Tartu universiteto profesorius Frydrichas Georgas Vilhelmas Struvė sukūrė metodiką dienovidiniam lankui išmatuoti. Minėtas lankas tęsiasi per dešimties valstybių teritoriją nuo Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros iki Fugleneso Norvegijoje. 3 iš 34 geodezinio lanko punktų yra Lietuvos teritorijoje: Paliepukai (Nemėžio sen.), Meškonys (Nemenčinės sen.) ir Gireišiai (Rokiškio raj.).
2005 m. Struvės dienovidinio lanko geodeziniai punktai buvo įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą, nes lankas pirmą kartą leido tiksliai išmatuoti ilgą dienovidinį ir nustatyti tikslų pasaulio dydį bei formą. Lanko matavimai apjungė skirtingų šalių mokslininkus bei nevienodą galią turėjusius valdovus, skatino juos bendradarbiauti tarpusavyje siekiant mokslo pažangos. Struvės geodezinis lankas minimas kaip reikšmingas technologinio ansamblio pavyzdys, nuolatinių žmonijos tyrinėjimų, siekio pažinti mus supantį pasaulį rezultatas, siejamas su Izaoko Niutono teorija, kad Žemė nėra visiškai taisyklingos formos rutulys.
Truikinų šaltinėlis
Truikinų šaltinis (arba Šmitos versmė) yra Truikinų kaime, Aleksandrijos sen., Skuodo r. (Prie kelio Skuodas - Mažeikiai, stovi medinė nuoroda su užrašu: „Truikinų šaltinis – 1 km.“ Yra ir ženklas).GPS koordinatės: N 5616.523, E 02140.175.
Versmė pasislėpusi tarp dviejų skardžių, pačiame daubos dugne. Aplink ją auga medžiai. 5 – 6 metrų skersmens duburyje yra dvi versmės: viena gelsvai rusva, kita šviesiai pilkšva, priklausomai nuo dugno smėlio. Pilkosios versmės „akis” apie pusantro metro pločio, kita beveik dvigubai platesnė. Duburių dugnas kietas, o vanduo skaidrus, vėsus. Nuo versmių, skalaudamas akmenėlius ir medžių šaknis, bėga Šaltupis, vingiuojantis į Guntino upelį.
980 m. versmė paskelbta hidrologiniu gamtos paminklu. 1999 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymu Truikinų šaltinis paskelbtas hidrogeologiniu objektu. 2002 m. įrašytas į valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą.
Šilalės kūlis
Šilalės kūlis yra netoli Mosėdžio, prie plento Skuodas - Plungė (Yra nuo kelio ženklas).
Šioje teritorijoje yra net trys dėmesio verti akmenys: Šilalės kūlis, dubenėtasis akmuo ir aukuro akmuo.
Šilalės kūlis - tai 5 pagal dydį akmuo Lietuvoje. Šio riedulio ilgis siekia net 7,48 m, plotis – 5,48 m, aukštis – 3,66 m, o apimtis – 18,33 m. Kūlio paviršius gruoblėtas, nelygus, tarytum byra dideliais gabalais. Šis granitas ypatingas, vadinamas „rapakivi” granitu. „Rapa” suomiškai reiškia „supuvęs, sutręšęs”, o „kivi” – „akmuo”. Granitą sudaro labai dideli (iki 5-8 cm.), vietomis neįprastai suapvalinti, įvairiasluoksniai kristalai, kuriuos supa daug smulkesnė pagrindinė masė. Didelių kristalų tarpeliuose esanti smulkesnė medžiaga veikiant vėjui, lietui, temperatūros pokyčiams, sudūla ir išbyra. Dideli pailgi, suapvalinti grūdai išlieka, nes jie gana kieti ir atsparūs ardymui. Tokie „kiaušiniai” sudaryti iš dviejų pagrindinių sluoksnių – rausvo ar raudono ortoklazo (viduryje), apsupto plonesniu balto ar pilko plagioklazo apvadėliu. Taip vadinama „rapakivi’ struktūra, pagal kurią ir atpažįstami šie granitai. Tokie grūdeliai su apvadėliais kaip ir granitus sudarantys specifiniai cheminiai elementai liudija apie ypatingas granitų susidarymo sąlygas.
Dubenėtasis akmuo ir aukuro akmuo – tai pagoniškos šventyklos palikimas.
Aukuro akmuo : Šis respublikinės reikšmės archeologijos paminklas, mitologinė vieta iš balų iškilusioje salelėje, buvo išaiškintas 1959 m. Jis 1,1 m. skersmens ir 80 cm. aukščio. Viršuje – 33 cm. skersmens ir 10 cm. gylio įdubimas - duobutė. Viršutinė 40 cm. aukščio akmens dalis aptašyta. Akmuo apskritas, primena didelių girnų akmenį. Archeologai nustatė, kad čia buvo pagonių apeigų vieta. Į ją būdavo galima patekti kūlgrinda iš vakarų pusės. Seniau aplink šį akmenį augo šventoji giraitė.
1970 m., vykstant melioracijos darbams, buvo atliekami archeologiniai tyrinėjimai teritorijoje apie dubenėtąjį akmenį ir šalia esantį penktąjį pagal dydį Lietuvoje Šilalės akmenį. Netoli dubenėtojo akmens surastas židinys, kurį sudaro 1,5 m. skersmens ir 0,5 m. gylio duobė. Jos dugno pakraštys apjuostas 10 – 15 cm. dydžio akmenų vainiku. Ištyrinėjus akmenis nustatyta, kad šiauriniame židinio krašte ant iš akmenų sukrauto postamento, yra stovėjęs pats aukuras – akmuo su dubeniu. Šis akmuo vėliau pastatytas į savo senąją vietą – taip atstatytas pagonybės laikų šventvietės pilnas vaizdas. Duobėje - židinyje aptikta degėsių liekanų, sakų ir su pelenais susilydžiusio gintaro. Pagal liekanas nustatyta, kad židinyje buvo kūrenta ne vieną kartą. Iš to padaryta išvada, kad židinys pagonybės laikais buvo kūrenamas nuolat.
Vėliau židinio kurį laiką niekas nenaudojo ir jis pamažu apaugo. Vėliau židinyje vėl buvo uždegama ugnis, bet nebebuvo kūrenama nuolatos. Šis akmuo laikomas vienu iš vėliausiai įruoštų senosios lietuvių tikybos aukurų.
|
|
|
Kernavėje kasmet vyksta "Gyvosios archeologijos dienos"
|
Šauklių tundra
Šauklių tundra“ - tai Šauklių geomorfologinis draustinis, kurio plotas yra 82 ha.
,,Šauklių tundra“ (kadagynas) prasideda trys kilometrai į pietvakarius nuo Mosėdžio, 1 km. į pietryčius nuo Šauklių. Čia saugomas unikalus vietovės landšaftas, kur yra itin daug prieš 12–13 tūkstančių metų, slenkant ledynams, iš Švedijos, Vakarų Suomijos, Baltijos jūros dugno uolienų klodų atneštų riedulių. Daugybė jų yra iškilę į paviršių.
Šauklių tundrai 1971 m. buvo suteiktas draustinio statusas. Dabar jis priklauso Salantų regioniniam parkui. Šauklių draustinyje saugomas kraštovaizdis, artimas Lietuvos poledynmečio tundrai, taip pat iš Suomijos, Švedijos, Alandų salų ir Baltijos dugno ledyno atnešti 0,3 – 3 m. skersmens rieduliai, kurių bendras tūris – 300 tūkstančių kubinių metrų. Čia auga 125 rūšių augalai, tarp jų – 6 m. aukščio kadagiai. Riedulyne gyvena ir veisiasi daugybė driežų, pilkųjų rupūžių, gluodenų. Yra saugomų augalų – vyriškųjų gegužraibių, stačiųjų atgirių, riedulynuose augančių gūbriuotųjų ir daugialakščių saitakerpių, augavietės bei gausiausia šiame regione tetervinų populiacija.
Šauklių riedulyne - kadagyne įrengtas "Pažintinis takas". Juo keliaujama apie 1–2 val. Yra poilsio aikštelė, vandens telkinys. Salantų regioninio parko direkcija Šauklių riedulyno pažintiniame gamtos take įrengė 300 m. ilgio medinės dangos pėsčiųjų taką. Šis medinis lentų takas, prasidedantis kiek toliau nuo pagrindinio įėjimo į riedulyną, pėsčiųjų gamtos tako pabaigoje, yra pritaikytas ir neįgaliems riedulyno lankytojams.
S. Daukanto klėtelė
S. Daukanto klėtelė yra Kalvių km., Lenkimų seniūnijoje, Skuodo r.
Kalviai – S. Daukanto gimtinė. 1793 m. šiame kaimelyje gimė žymus istorikas, švietėjas, tautosakos rinkėjas Simonas Daukantas. Iki šių dienų iš buvusios S. Daukanto tėvų sodybos išliko vienintelis pastatas – klėtelė.
1981 m. klėtelė sutvirtinta naujais sienojais, puikuojasi nauju nendrių stogu. Joje įrengtas memorialinis Simono Daukanto muziejus. Restauruotos klėtelės pagrindiniame kambaryje nušviestas istoriko ir rašytojo gyvenimas, kūryba, atminimo saugojimas. Kitame- etnografiniai daiktai. Klėtelė, kur atostogaudamas gyveno S. Daukantas, įrengta pagal to meto valstiečių gyvenimą ir buitį. Kitas kambarys paskirtas draugo, pirmojo lietuvių botaniko ir žemiečio Jurgio Pabrėžos veiklai.
S. Daukanto įamžinimu ir muziejaus įkūrimu susirūpino mokytoja Stefa Anužienė.
Šiuo metu S. Daukanto muziejų Kalviuose globoja Lenkimų S. Daukanto vidurinės mokyklos mokytojai ir mokiniai, Daukantiečių draugija.
Kiemelyje stovi paminklinis akmuo, kuriame iškaltas užrašas skelbia, kad šioje sodyboje 1793 m. gimė pirmasis lietuvių kalba rašęs ir knygas leidęs istorikas Simonas Daukantas.
Simonui Daukantui paminėti įsteigta literatūrinė premija. Kas dveji metai už grožinį literatūros kūrinį, knygą istorijos tema suteikiama S. Daukanto premija.
Muziejuje esančios ekspozicijos: Simono Daukanto (1793-1864) gyvenimas ir darbai; Etnografijos ekspozicija (eksponatai iš Lenkimų apylinkių); Simono Daukanto klėtelė; J. Pabrėžai skirta kamara.
I. Navidansko parkas
Navidansko parkas - tai privatus parkas.
Dabar parke auga 34 vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Driekiasi beržų, mažalapių liepų, klevų, lazdynų alėjos. Medžiai sodinti grupėmis ir pavieniui. Gausu ąžuolų, ievų, uosių, drebulių. Gražūs trapieji rutulinės formos gluosniai, aikštelėje keroja skroblai, rudenį valgomas vitaminingas uogas sirpinantys raugerškiai. Introducentų yra 95 rūšių ir formų. Maloniai džiugina kėniai: kaukaziniai, europiniai, pilkieji, sibiriniai, taip pat pilkaspyglės ir žaliaspyglės pocūgės. Nemaža ąžuolų šeima: šiauriniai, paprastieji svyruoklinės ir glaustašakės formos, pelkiniai. Žleba lapija kvapiųjų beržų, žiemą nuleidę šarmuotas šakas rymo svyruoklinės formos karpotieji beržai. Iš bukų gal gražiausi purpuriniai, gal svyruokliniai karpytlapiai, o gal svyruokliniai. Tik čia galima pamatyti paprastąją svyruoklinės formos drebulę. Žaliuoja ir valgomasis kaštainis, galintis išaugti iki 30 – 40 m. Jo lapai ilgi, standūs. Kiekviename gvilde kaštainis sunokina po tris, o kartais ir po 7 skanius, į riešutą panašius valgomus vaisius, šiltesniuose kraštuose auginamos jų plantacijos. Kaštainis išgyvena net 3 tūkst. metų. Savaime auga Vakarų Užkaukazėje, 300 – 700 m. aukščio kalnuose, kitur įsitvirtina dar aukščiau. Gana sėkmingai kaštainiai auginami Ukrainoje. Lietuvoje jų neturi net mėgėjai. Tik Kauno botanikos sode 1958 m. buvo sunokinta keletas vaisių. Anksčiau kaštainiai buvo auginami Lietuvos parkuose, tačiau dėl šaltų žiemų išnyko. Beje, žiedai ir gvildai tinka juodų ir rudų dažų gamybai. Gražūs parko klevai: paprastieji raudonlapiai, rudenį ypač patrauklūs totoriniai ar sidabriniai. Pasodinta stambiavaisių riešutų, kurių vaisiai rausvais apvalkalais, kiaušiniški. Šie riešutai savaime auga Mažojoje Azijoje, Balkanuose. Iš tolimųjų Alpių kalnų čia atkeliavo alpinis pupmedis, žydinti mažesniais nei jo giminaitis darželiniais žiedais. Gausu krūmų: lanksvų, sedulų, ortenzijų, serbentų, jazminų, erškėčių... galbūt čia pražys baltais ir kvapniais žiedais japoninė magnolija (Kauno botanikos sode yra kartą žydėjusi).
Jaukus Žemačių botanikos parkas. Septyniuose tvenkiniuose plauko paukščiai, veisiasi žuvys. Per parką čiurlena Spiginas, įtekantis į pietinį tvenkinį.
Šiuo metu prie vandens tvenkinių įkurtos poilsiavietės. Teikiamos komercinės žvejybos paslaugos.
Apuolės piliakalnis
Apuolės piliakalnis yra Apuolės kaime, Aleksandrijos seniūnijoje, Skuodo rajone.
Piliakalnis stovi Luobos ir Brūkio santakoje, apie 10 m aukščio kalvoje. Aikštelė buvo apie 80 m skersmens, bet jos šiaurinis ir vakarinis pakraščiai nugriuvo. Rytinėje pusėje supiltas 75 m ilgio ir 7,5 m aukščio pylimas, pietinėje ir iš dalies vakarinėje pusėje išlikęs 80 m ilgio ir 2 m aukščio pylimas. Į rytus nuo piliakalnio buvo įrengtas 90 x 30 m dydžio priešpilis, jo rytiniame gale yra pylimo ir griovio liekanų.
Į pietryčius nuo piliakalnio apie 12 ha plote yra papėdės gyvenvietė su 80 cm storio kultūros sluoksniu. Apie 300 m į šiaurės rytus Luobos dešiniajame krante yra Apuolės kapinynas.
ISTORIJA: Apuolė – anksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose paminėta gyvenvietė dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje. 853 m. Rimberto kronikoje „Šv. Ancharijaus gyvenimas“ rašoma, kad Švedijos karalius Olafas su savo 7000 karių kariauna puolė Apuliją. Apgultis tęsėsi 8 dienas. Švedai jau buvo beprarandantys viltį laimėti, kai apuoliškiai pasiūlė didelę išpirką ir susitarė su švedais, kad tie atsitrauks. Kronikoje rašoma, kad Apuolę tada gynė 15000 kuršių. Anot istorikų, šis skaičius gerokai išpūstas, nes ant Apuolės piliakalnio tiek gynėjų sutilpti negalėjo.
Apuolės piliakalnis paskelbtas archeologijos paminklu, istoriniu-landšaftiniu draustiniu.
Ant Apuolės piliakalnio kasmet rugpjūčio mėnesį vyksta „Baltijos jūros regiono senovės genčių karybos ir amatų festivalis“ - inscenizuotos kuršių - vikingų kautynės ir viduramžių amatų pristatymai.
Muziejai
Orvydų sodyba
Kartais atokūs kampeliai nustebti gali net ir išties daug mačiusius keliautojus. Viena iš tokių atokesnių, tačiau tikrai vertų dėmesio vietų – Orvydų sodyba, įsikūrusi šiaurės vakarų Lietuvoje, mažame Gargždelės kaimelyje. Tai nuostabi vieta tiek dėl sukurtos aplinkos, tiek dėl atmosferos. Dėl savotiškų mistiškų priežasčių ši vieta traukia lankytojus iš visos Lietuvos ir net iš užsienio šalių. Vieni čia atvyksta vedini smalsumo, kiti tikisi atgauti jėgas po sunkių gyvenimo išbandymų.
Orvydų sodyba yra unikalus moderniojo, religinio ir netgi mistinio meno muziejus, įsikūręs po atviru dangumi. Sodybą – muziejų sukūrė talentingas tautodailininkas, skulptorius Kazimieras Vilius Orvydas. Įgudęs akmentašys šį amatą perėmė iš tėvo Kazimiero, kuris šią sodybą pastatė. Tobulindamas tėvo palikimą, sūnus Vilius sodybą pavertė ypatingu lauko muziejumi. Nors sodybą paversti netradicine meno šventove prireikė net 30 metų, šiandien matome, jog jo idėja tikrai pasiteisino.
Čia surinkta daugybė įvairių formų akmenų, skulptūrų, kryžių, senų medžių kamienų ir kitų eksponatų, kurių unikalią išvaizdą per ilgą laiką suformavo natūralios gamtos jėgos. Prieš 30 metų Vilius, muziejaus steigėjas, laukuose, kuriuose buvo pradėti intensyvūs drėkinimo darbai, rinko akmenis, kurie trukdė drėkinimo darbams. Nemaža dalis iškastų akmenų turėjo būti suskaldyti, bet menininkas suskaldyti pasmerktuose rieduliuose išvydo nepaprastus gamtos kūrinius, kurių atsainiai sukapoti ir išmėtyti kur nors pamiškėje ar purvinose pakelėse jam tiesiog neleido širdis. Iš atsirinktų ir namo parsigabentų akmenų menininkas sukūrė neįtikėtinas kompozicijas, iškalė ne vieną įspūdingą skulptūrą. Vilius Orvydas tokiu būdu tarsi išreiškė savo religinį ir meninį požiūrį, kuris, deja, tuomet susikirto su sovietų valdžios interesais.
Laukui bėgant Viliaus Orvydo sodyba virto tuometinės lietuvių katalikų bendruomenės sakralaus požiūrio ir religinių įsitikinimų monumentu. Ne vienas įtakingas sovietų valdininkas įvairiais būdais mėgino sunaikinti, ar bent jau uždrausti lankyti Orvydų sodybą, tačiau dėka entuziastingų ir atkaklių žmonių, muziejus išliko. Jau 1990 metais garsas apie jį pasklido net tik visoje Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse.
Kai kurie teigia, kad Orvydų sodyboje galima pajusti egzistuojant ir dangų, ir pragarą, mat muziejaus lankytojai – įvairių sričių ir socialinių sluoksnių atstovai. Atvykstanti čia auditorija varijuoja nuo sergančiųjų priklausomybės ligomis iki aukštus postus užimančių pareigūnų. Tačiau čia visi tarytum tampa lygūs - sodyboje kiekvienas ras savitą ramybę. Galbūt žmonės jaučia muziejuje sklandančią gilią nesavanaudiška meilę, pasėtą jos kūrėjo? Beje, pats skulptorius čia ir mirė, į reikiamą vietą tempdamas naują akmenį. Šiandien toje vietoje, kur Vilius paliko šį pasaulį, stovi jam skirta skulptūra.
Lietuvos Jūrų muziejus
Lietuvos Jūrų muziejus, įsikūręs Klaipėdoje, Smiltynėje, yra vienas įspūdingiausių muziejų Lietuvoje. Jis visada nustebina savo lankytojus ir traukia apsilankyti dar kartą. Muziejus neabejotinai pateisina savo misiją "Drauge pažinti, džiaugtis ir saugoti žmogaus harmoniją su jūra". 2009 metais Jūrų muziejus atšventė savo 30 – metį, o tai – realus įrodymas, kad šią vietą mėgsta daugybė žmonių – ištisos kartos.
Lietuvos Jūrų muziejus pasiekiamas keltu iš Senosios arba iš Naujosios perkėlos Klaipėdoje. Keltais plukdomi tiek pėstieji keleiviai, tiek žmonės su dviračiais ar automobiliais, perkeliami ir autobusai. Taip pat muziejų iš Klaipėdos galima pasiekti iš Senosios perkėlos kursuojančiais keleiviniais laiveliais. Pasiekę kitą krantą, iki muziejaus galite eiti pėsčiomis arba sėsti ir važiuoti arkliukų traukiamu vežimaičiu ar mini traukinuku. Būtina paminėti, jog greta Lietuvos jūrų muziejaus yra nemokama automobilių stovėjimo aikštelė, galinti sutalpinti 8 autobusus ir 70 lengvųjų automobilių.Muziejuje viso yra 6 ekspozicijos ir visos jos labai skirtingos bei įspūdingos. Pagrindinė eksponatų dalis surinkta Nerijos forte, kuris jau pats savaime yra istorinio paveldo dalis - tai karinis XIX amžiaus pastatas. Lankytojai dabar mato restauruotą fortą, kuris buvo pakeistas, atsižvelgiant į Lietuvos jūrų muziejaus poreikius. Nerijos forte galite pamatyti: akvariumą, jūrų faunos ekspoziciją, jūrų paukščių ir žinduolių ekspoziciją, o taip pat – laivybos istorijos ekspoziciją.
Akvariumas siūlo daug įvairių eksponatų, tarp jų – bestuburiai, Lietuvos gėlųjų vandenų žuvys, daugybė rūšių žuvų ne tik iš Baltijos jūros, bet ir įvairių kitų tropinio klimato jūrų. Žuvys ir bestuburiai laikomi ir demonstruojami nuo 1 iki 6 m3 užimančiose talpyklose. Šiuos akvariumus muziejaus personalas prižiūri itin kruopščiai – kad jie būtų tinkami gyventi gyvūnams ir patrauklūs grožėtis muziejaus lankytojams. Lauke yra baseinas, kuriame gyvena ruoniai, jūrų liūtai ir pingvinai. Kai vasarą pingvinams būna per karšta, o žiemą per šalta, muziejaus viduje atidaromas specialus 60 m2 ploto pingvinariumas. Muziejaus gyventojai – pingvinai, ruoniai, jūrų liūtai ir pan., čia sėkmingai veisiasi jau daugelį metų. Gyvūnai čia šeriami pagal specialias dietas, kad gautų visas būtinas maisto medžiagas. Kai kurie jų (turbūt - gabiausieji) yra dresuojami – ruošiami linksmiems pasirodymams, ypač mėgiamiems vaikų.
Jūrų faunos ekspoziciją sudaro įvairiarūšiai eksponatai – moliuskų kiautai, 50 įvairių fosilijų, dumbliai, trilobitai bei kiti originalūs eksponatai, išlikę net nuo dinozaurų laikų. Lankytojai taip pat gali apžiūrėti profesionaliai pagamintas pavojingiausių jūros gyvūnų originalaus dydžio skulptūras. Specialus apšvietimas, garso ir šviesos efektai sustiprinti įspūdį, kad šie gyvūnai yra tikri ir vis dar pavojingi.
Laivybos istorijos ekspozicija išdėstyta buvusiuose Nerijos forto parako rūsiuose. Lankytojai gali susipažinti su gausybe laivų modelių, fotografijų dublikatais, dokumentine medžiaga ir, be abejo, archeologiniais kasinėjimais. Svečiai, apžiūrėję visas viduje įrengtas parodas, gali persikelti į lauką ir pamatyti didžiausius eksponatus – originalius XIX – XX amžių inkarus ir 3 žvejybos laivus. Galiausiai, lankytojai gali pavaikštinėti ir pasidairyti originaliai dekoruotame vietinio jūrų žvejo ūkelyje.
Lietuvos Jūrų muziejų verta aplankyti ne tik dėl jo įspūdingų ekspozicijų, bet ir edukaciniais tikslais – muziejaus darbuotojai yra parengę net 8 skirtingas paskaitas apie paslaptingą jūrų pasaulį. Be to, muziejus glaudžiai bendradarbiauja su delfinariumu, įsikūrusiu tiesiai priešais muziejų ir organizuojančiu gydomąsias sesijas su delfinais, sukurtas remiantis moksliniu tyrimu "Delfinų įtaka psichikos negalią turintiems vaikams". Jei kada atvyksite į Klaipėdą, būsite dėkingi patys sau atvedę save į šį nepaprastą Jūrų muziejų.
Velnių muziejus
Velnių muziejus, vienas iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Meno muziejaus padalinių, įsikūręs Kaune. 3-ijuose muziejaus pastato aukštuose saugoma daugiau kaip 2.000 skirtingų dydžių, formų ir spalvų „velniškų“ eksponatų. Įdomu tai, kad ši velnių kolekcija – pati didžiausia pasaulyje. Didžioji dalis eksponatų į muziejų perkelta buvo iš asmeninės dailininko ir kolekcininko Antano Žmuidzinavičiaus kolekcijos. Nors „velnias“ asocijuojasi su negatyviais dalykais, daugelyje lietuviškų padavimų ir pasakų šis personažas vaizduojamas labai panašus į žmogų, iš pirmo žvilgsnio netgi keliantis susižavėjimą.
Velnių kolekciją sudaro eksponatai iš įvairiausių pasaulio šalių - Rusijos, Armėnijos, Lenkijos, Ukrainos, Jakutijos... Muziejuje taip pat eksponuojamos ir Užgavėnių kaukės. Apksritai, ekspozicija - gana plati, supažindinanti su įvairiausiomis kipšų figūrėlėmis, kurios visos be išimties – vyriškos giminės. Taip pat čia surinkta ir įdomi buities rakandų kolekcija – pypkės, lėkštės, puodeliai, riešutų gliaudyklės, peleninės ir kt., kuriuose išpiešti velniai. Dominuojančios muziejaus spalvos - juoda ir raudona.
Velnių muziejus – įdomi vieta, verta būti įtraukta į ekskursijų maršrutą. Jei nesate Rusijos valstietis (yra žinoma, kad tai jie visų labiausiai bijo velnių, ypač pirtyse, mat ten eidami, nusiriša maldų diržą), tuomet galit drąsiai jame apsilankyti.
Klaipėdos laikrodžių muziejus
Klaipėdos Laikrodžių muziejus yra Lietuvos dailės muziejaus filialas, glaudžiantis pačių unikaliausių, netikėčiausių formų ir mechanizmų laikrodžių kolekciją, tad čia apsilankyti tikrai verta. Muziejus labai gerai organizuotas, apdairiai valdomas ir informatyvus. Jis patenkina įvairių žmonių interesus – nuo išdykusių vaikų iki aukštą išsilavinimą turinčių fizikų, patiriančių malonumą apžiūrint detalias, aiškias ir tikslias laikrodžių schemas.
Klaipėdos Laikrodžių muziejaus istorija prasidėjo 1984 metais, kuomet jis, garsių Klaipėdos kolekcionierių pagalba, buvo atidarytas. Muziejus tuomet sukėlė didelį gyventojų ir miesto svečių susidomėjimą, nors parodą sudarė tik iš Lietuvos dailės muziejaus atvežti eksponatai. Tuo metu buvo inicijuoti intensyvūs moksliniai tyrinėjimai. Nors užduotis buvo tikrai ne iš lengvųjų, buvo išanalizuota ir sudaryta chronologinė laikrodžio istorija, atvėrusi naują kelią vystyti muziejaus veiklą.
Buvo aišku, jog tikslingiausia laikrodžius suskirstyti ir išdėlioti būtų atsižvelgiant į rūšių, formų, ir konstrukcijų skirtumus. Sudarius naują išsamų muziejaus planą paaiškėjo, kad, norint pademonstruoti visą laikrodžio raidą, muziejui nepakanka eksponatų! Tačiau muziejaus vadovai rado išeitį, nusprendę surasti žmones, galinčius sukurti trūkstamus modelius – saulės, vandens, ugnies bei smėlio laikrodžius, o taip pat ir jų mechanines detales.
Visa paroda išdėstyta penkiose skirtingose salėse, pirmame muziejaus aukšte. Lankytojai gali susipažinti su kitusiomis laikrodžių formomis – pamatyti tiek renesanso, tiek šiuolaikinius modelius. Kad dar labiau padidintų kontrastų įspūdį, parodos salės dekoruotos spalvomis, užuolaidomis ir kitomis priemonėmis, būdingomis vaizduojamai epochai. Pirmojoje salėje rasite XVI – XVII amžių eksponatus, antroje – baroko stiliaus laikrodžius. Rokoko stiliaus laikrodžiai išdėlioti trečiojoje salėje. Ketvirtojoje atskleidžiamas klasicizmas ir nenuspėjami prancūzų bei vokiečių stalo laikrodžiai. Pažintį su laikrodžiais baigsite paskutinėje salėje, kurioje eksponuojami XIX – XX amžių pavyzdžiai – modernūs, o taip pat ir elektriniai mechanizmai. Ši kolekcijos dalis reprezentuoja daugybės meistrų iš skirtingų šalių darbus.
Apsilankymas Klaipėdos Laikrodžių muziejuje yra įdomi pramoga ir puiki galimybė susipažinti su tokio paprasto dalyko kaip laikrodis, naudojamo kiekvieną dieną mūsų gyvenime, visai netikėtais bruožais ir savybėmis.
Dviračių muziejus
Pirmasis dviračių muziejus Šiauliuose buvo atidarytas 1980 m. , dviračių gamykloje "Vairas". 1985 m. ekspozicija persikėlė į kitą vietą, kurioje ji yra ir dabar, o 1990 m. tapo žymiausio Šiaulių muziejaus "Aušra" padaliniu. 2004 m. ekspozicija buvo atnaujinta ir pavadinta "Dviratis ir Lietuva". Nors šis pavadinimas gali skambėti keistai, santykis tarp dviračių ir Lietuvos atskleidžiamas parodoje demonstruojant visų laikų populiariausius Lietuvoje naudotus dviračius. Viso čia – 348 eksponatai, iš kurių 79 dviračiai ir 3 velomobiliai.
Dviračių muziejaus lankytojai gali susipažinti su dviračių istorija nuo tų laikų, kai ši transporto priemonė tik buvo sugalvota. Čia eksponuojamas ir pirmasis Lietuvoje atsiradęs savadarbis dviratis, pagamintas iš medžio ir geležies. Daugiausiai dėmesio susilaukiantys eksponatai – tai originalus XIX amžiaus dviratis ir XX amžiaus pradžios dviratis, vadinamas „seneliu“. Dėmesio sulaukia ir šimtametis geležinis triratukas.
Įdomu tai, kad seniausieji dviračiai neturėjo padangų, įsivaizduokite, kaip „pasikratydavo“ juos mindavę vairuotojai! Būtent dėl šios priežasties dviračiai pirmiausia buvo praminti „kaulakračiais". Ekspozicijoje taip pat galima pamatyti ir tokius eksponatus, kaip prieš 24 metų senumo čekoslovakiškas dviratis, skirtas žaisti velobolą, amerikietiškas kalnų dviratis, triratis suaugusiesiems, karinis dviratis, sportinis dviratis, turintis medinius ratlankius. Dar vienas originalus eksponatas – dviratis „Red Bull ", kuriuo lietuvių keliautojas Sigitas Kučas apvažiavo aplink pasaulį. Taip pat yra keletas juelyrų sukurtų dviračių modelių, kurie neabejotinai verti būti įtraukti į Gineso rekordų knygą.
Dviračių muziejuje gauti galima šiek tiek daugiau, ne vien tik įdomią ekskursiją. Laikas nuo laiko muziejaus personalas čia organizuoja švietėjiškas paskaitėles, ypač mėgstamas moksleivių. Lankytojams pasakojama apie žymiausius Lietuvos dviratininkus – keliautojus, apie jų gyvenimo būdą ir nuotykius, o be to – darbuotojai praveda dviračių remonto pamoką, mokančią, kaip susitaisyti savo dviratį, kokie būna dažniausi dviračių gedimai, bei kokios yra pagrindinės dviratininkams aktualios kelių eismo taisyklės.
Apsilankymas Šiaulių Dviračių muziejuje suteikia galimybę ne tik apžiūrėti daugybę įdomių eksponatų, bet ir išmokti naudingų dalykų.
Na va, vėliau arba rytoj pratęsiu(galbūt) jei nesugalvosiu kitos temos
Makedonijos vyrų krepšinio rinktinė
Marin Dokuzovski
